Loading...

Išgyvenimo džiunglėse kursas

legionierius kareivis

Ištrauka iš knygos apie Prancūzijos Svetimšalių Legioną

Legione galioja taisyklė, kad legionierius visą laiką turi būti užimtas. Taip mus ir užėmė išgyvenimo džiunglėse kursu. Pirmos trys savaitės buvo mokomosios, kurių metu mus mokino kaip susirasti vandens ir paruošti jį vartojimui, kaip susirasti maisto, kaip susiręsti saugų būstą, kaip judėti per džiungles. Pratybų metu reikėjo ne tik ragauti pusiau paruoštus ar net gyvus padarus, bet teko ir didžiuliai fiziniai krūviai. Egzotikos netrūko, nes krokodilieną, valgai ne kasdien, nutrauki gyvai kirmėleigalvą ir išspaudi jos pilvo baltymais turtingą turinį į burną. Galima ją valgyti ir su visa galva, bet abiem atvejais ypatingo malonumo nėra, nors fiziologinius organizmo reikalavimus patenkinti įmanoma, tik emocijas (šleikštulį) reikia suvaldyti.

Iš laiško tėvams, 1994 07 29, Librevilis, Gabonas

Neseniai čia buvo labai įdomus testas. Laikėm jį atviroj jūroj (Atlante), su uniforma, tik batai džiunglių. Reikėjo nuplaukti 20 m nuo kranto. Pažymėtoje vietoj panerti į dviejų metrų gylį, surasti ant dugno virvės galą, ir kabinantis į virvę rankomis praeiti 10 m . išnerti ir praplaukti 70 m iki vandenyje pažymėto kvadrato 4×4 m įplaukti į jį ir išsilaikyti jame 10 minučių. Testą išlaikiau ir buvau prileistas prie išgyvenimo kurso. 95% procentai mūsiškių išlaikė, palyginimui prancūzų parašiutininkai išlaikė tik 60 %. Iš Gabono kariuomenės iš 30 geriausiųjų, atrinktųjų ir bandžiusių tik vienam, pavyko išlaikyti…

Ėjom per pelkę kūlgrinda. Priekyje vedlys – instruktorius gerai žinantis kelią, iš paskos ančiukai – mes. Prieš išeinant buvom instruktuoti ir žinojom, kad svarbiausia statyti kojas ten kur jas statė priešais einantis. Kad nebūtų per lengva, ant nugaros turėjom kuprines su ginklais, o rankose dėžes su amunicija – smėliu. Viena dėžė su šoviniais skirta dviems žmonėms, bet einant kūlgrinda vienam paskui kitą, nešti dėžę dviese nebuvo patogu, todėl jas nešėm po vieną, pakaitomis. Priešais mane, ėjo priskirto Gabono armijos kapitono ir portugalo Dos Santos duetas – binomas su savo dėže. Gabonietis inkšdamas nuo dėžės svorio, prarado koncentraciją pametė priekyje einančio žmogaus pėdas ir visu savo svoriu sustiprintu amunicijos dėžės svoriu paniro po vandeniu. Nuo panikos jam rankelės užsispazmavo, net ir visai paniręs ir skęsdamas dėžės jis nepaleido. Dos Santos nėrė iš paskos, ištraukė iš pūvančio vandens gabonietį, o kartu ir dėžę. Gabonietis spjaudėsi šlykščiai smirdančių purvu, o Dos Santos valė jį nuo akių, kad šviesą pamatytų ir iš ausų, kad girdėti pradėtų.

Atrodėm baisiai, pasakyti, kad buvom purvini, nepasakyti nieko. Mes nesmirdėjom, mes baisiai dvokėm. Iš visų mano ertmių purvas lindo dar mėnesį, gerai, kad ertmių turiu mažiau negu gražioji litis. Iš ausų dar ir po dviejų mėnesių sugebėdavau iškrapštyti suskretusio purvo gabalus.

Ėjo į pabaigą antroji išgyvenimo kurso savaitė. Dienas, kurias, nuo aušros iki sutemos, reikėdavo praleisti vandenyje, lavinant individualius ir komandinius įgūdžius, keisdavo naktys. Tai buvo ilgos, drėgnos (dėlto ir šaltos) ir be pabaigos, kurių metu tekdavo eiti į naujus iššūkius, į naujus išbandymus ir niekada nežinojai kas bus toliau. Dar blogiau, kad negalėjai pasakyti ne, netgi negalėjai rodyti, kad esi kažkuo nepatenkintas. Tai kas liaudyje vadinama autopilotas įsisavinau visiškai, džiaugiausi, kad jau nebegaunu individualių užduočių – reikėjo tik būti komandos nariu. Trūko miego, trūko maisto, trūko švaros, trūko ,,nieko nepaveikti”, vis dėlto tuomet labiausiai norėjosi miego…

Būrys sustojo sutartame kontroliniame taške. Iš tankmės išeidavo instruktorius ir po vieną pasikviesdavo ,,kažkur”. Pakviestieji palikdavo savo daiktus, nueidavo ,,kažkur”, bet atgal jau nepareidavo. Laukiau savo eilės ir net nuovargis nenuslopino nerimo: kas bus? Kai instruktorius parodė pirštu ,,tu”, atsistojau ir sunkiai vilkdamas kojas, bei judesiais laužydamas nuo nešvaros lankstumą praradusią uniformą, nuleidęs galvą nusekiau jam iš paskos…

Žiūrėdamas pro instruktorių, į priekį naiviai tikėjausi, kad galbūt duos sausą davinį, kai staiga tvirtų rankų buvau pargriautas ant žemės, veidas buvos įspaustas į minkštą žemę (su paskutine nutrūkusia mintim apie racioną – maisto davinį, spėjau atsikąsti didelį jos gabalą). Nežinau, kiek buvo užpuolikų, bet instinktyviai supratau, kad kiekvienas mano bandymas pasipriešinti ar sudainuoti ,, Marselietės” (Prancūzijos himnas) priedainį bus palydėtas fiziniais nemalonumais – skausmu, todėl stengiausi nesipriešinti. Tvirtos rankos, visai nepriminė motiniško švelnumo, užmovė ant galvos dulkėm, purvu ir prakaitų atsiduodantį kapišoną ant galvos, bandžiau išspjauti burnoje esantį žemėtą turinį į kapišono vidų su slaptu pasitenkinimu galvodamas apie sekantį kuriam bus užmautas šis kapišonas.

Mane vilko žeme pusiau gulom pusiau ropom, kiekvienąkart kai bandydavau atsistoti užpuolikai pastumdavo ir skaudžiai į šaknis užsigavęs kojas, rydamas kartėlį, kartu su burnoje likusiom žemėm, bandydavau užslopinti aimaną. Tai tęsėsi ne ilgiau kaip dešimt – penkiolika minučių. Kai nuėmė kapišoną (maišą) nuo galvos supratau, kad guliu ant stataus, aukšto skardžio, galva žemyn, ant pilvo. Mane stipriai pastūmė: jausmas buvo panašus į tą vaikystėje patirtą kai leisdavausi nuo kalno su rogutėm Kleboniškio miške. Tėkšdamas purvo purslus, įvažiavau į apačioje esanti iš spygliuotos vielos padaryta aptvarą – kalėjimą, ir vėl pilnu veidu panirau į purvą.

Taip prasidėjo mano kalėjimo odisėja. Tą dieną ir tą naktį į purvą veidu kritau dar ne kartą. Kalėjimo dienotvarkė gan paprasta: reikėjo nesustojant šliaužti aptverta kalėjimo trasa (spygliuota viela buvo ištemta žemai, tad bandant ropoti spygliai skaudžiai durdavo į užpakalį ir nugarą). Alkūnės ir šliaužiamoji kojų dalis buvo iki kraujo nusitrynę į po purvu esančias medžių šaknis ir akmenis. Kai sustodavau atsikvėpti, sargybiniai nedelsdami paragindavo smailiais pagalių dūriais į nugarą ir energingais riksmais. Vis dėlto naktį sargybiniai prarado dalį savo galių, budrumą ir energiją, jau nebebuvo tokie aktyvūs ir aršūs. Gal patys pavargo, o gal tamsoje nesugebėjo įmatyti visų, tos krutančios masės ,,belaisvių”, todėl, net ir trumpam nustojęs šliaužti, bemat išsijungdavau, aišku, kritęs veidu į minkštą, kaip pūkinė pagalvė purvą, juk gyvenimas gražus…

Kadangi, legione mes buvom tik paprasti kariai, todėl mums niekas per daug neakcentuodavo kaip svarbu nepatekti į nelaisvę. Nemokino mūsų ir pasipriešinti tardymui, tiesiog iš mūsų lygio kareivių nebuvo ko išmušinėti – informacijos mes nevaldėm, jei kas tardys iš sadistinių paskatų tai tam nepasipriešinsi. Na karininkai, ryšininkai jie jau priklauso aukštesnei belaisvių kastai… Mums tiesiog leido suprasti, kad vieną dieną taip gali atsitikti ir, kad tada viskas priklausys nuo priešo malonės, o vargą kurį patiriam per mokymus, reikėtų padauginti, bent jau iš tūkstančio, todėl patekimas į nelaisvę – ne išeitis ir geriau ten nepapulti.

Na kas liečia tam tikras pareigas ar specialybes karių, kurie patekę į nelaisvę tampa aukštesnės kategorijos belaisviais – t. y. turės daugiau informacijos, kurią priešas norės pasiimti. Vadai, lėktuvų/sraigtasparnių pilotai, ryšininkai, štabų atstovai, specialių pajėgų kariai: patekę į nelaisvę, jie visada bus po padidinamuoju tardymo stiklu. Šios kategorijos kariai turi baigti tam tikrus kursus, kad žinotų, kaip tos informacijos priešui neatiduoti, bent jau iki tam tikro laiko – pasenus informacija tampa beverte.

Iš laiško tėvams, 1994 07 15 Librevilis, Gabonas:

Tikrai gyvenime netikėjau, kad valgysiu krokodilą. Iš siaubo filmų žinojau, kad tik krokodilai ryja žmones, bet atsitiko, kad aš jį surijau. Tai ne tik egzotiškas valgis, bet ir tikras delikatesas. Nežinau kiek tokia porcija kainuotų Paryžiaus restoranuose, bet čia didžiausią porciją krokodilo, paruošto pagal afrikietiškus receptus valgiau tik už 45 frankus. Vietomis jis netgi buvo su oda, specialiai palikta, kaip įrodymu, kad krokodilas tikras. Būti Afrikoj ir nevalgyti krokodilo, tai nebūti Afrikoj. Sekantį kartą išėjęs į miestą, būtinai paragausiu pitono, arba vėžlienos, arba dramblio. Afrikietiški linkėjimai. Labai laukiu jūsų lietuviškų linkėjimų.

Iš laiško tėvams, 1994 07 15, Port Žentilis (Port-Gentil), Gabonas:

Vakar turėjom gana įdomias pratybas. Mokinomės užmegzti įvairius mazgus ir kilpas, sutvirtinti tarpusavy du rąstus plaustui. Nežinau ar kada pritaikysiu praktiškai, bet tokie užsiėmimai vyko pirmą kartą, man labai įdomūs…

Kursas baigėsi aktyviąja faze, kuri prasidėjo šuoliu iš lėktuvo parašiutu, būrio susirinkimu ir maršruto įveikimu iki užduoties vykdymo vietos. Kiekvienas karys prieš aktyviąją fazę buvo patikrintas iki paskutinio siūlelio, iki paskutinės dėtuvės, kad neturėtų paslėpęs kur papildomo maisto. Vienos paros, vienu sausu daviniu žmogui reikėjo išsiversti septynias dienos ir nė kąsnio daugiau – tikslas, priversti likusį poreikį pasiimti iš džiunglių. Esant dideliam fiziniam krūviui, net ir labai taupydamas, sauso davinio suvalgymą ištempiau tik į tris dienas, o per likusias
keturias gėriau tik lianų (geriausiai prafiltruotas vanduo pasaulyje, bėda, kad nemokant ar nesant laiko išsirinkti vandeniu turtingos lianos, iš mano nukirstosios vanduo teka labai lėtai, taigi apie atsigėrimą į valias nėra, net užuominos) vandenį ir specialiomis tabletėmis chemiškai pravalytą tekantį vandenį. Valgiau daugiausiai manjokų (jų lengviausia rasti ir lengviausia iškąsti) ir skirtingų palmių šaknis, kirmėlių nors ir radau nemažai, atidėjau jų valgymą ekstra atvejams.

Penktą dieną mums iš dangaus nukrito mana. Praskrisdamas sraigtasparnis į džiunglių aikštelę įmetė pakelį kavos ir po pusę velniškai sūrios žuvies kiekvienam. Žuvies – kurios daugelis atsisakė, nes ir be žuvies troškulys kamavo nežmoniškai. O kavos pupeles reikėjo susirinkti po vieną, kadangi pakelis ištižo, net neatsimušęs į žemę ir pupelės išsitaškė penkių metrų spinduliu. Rinkom jas po vieną, nuo žemės, nupūti nešvarumus nuo pupelės ir dedi į beretę. Vėliau pupeles, sumalėm akmenimis, susukę jas į skudurą – tai buvo kažkurio legionieriaus marškinėliai. Vakare kūrėm ugnį, tai džiunglėse tikrai ne lengva, visas įmanomas medis, ten tiesiog persunktas vandeniu. Užtat kuo sunkiau paruoši tuo kava skanesnė. Kai užvirė vanduo, kavą suvertėm į katiliuką. Keletą kartų užvirinom ir vandenį su kava, kol kavos putos pradėdavo lipti per kraštus, tuoj pat prisvildamos, prie neapsemtos katiliuko dalies. Kapas sklido aplinkui, priversdamas nuo tuštumo spazmuoti pilvą. Cukraus neturėjom, o jei ir būtume turėję, jau prieš kelias dienas būtume suvalgę. Kiekvienam užteko tik po gurkšnelį, bet to gurkšnelio skonį prisimenu iki dabar.

Iš laiško tėvams, 1994 08 30 Librevilis, Gabonas:

…savaitė džiunglėse buvo nuostabi, labai sunki fiziškai, bet labai įdomi. Savaitę judėjom džiunglėmis, net neišlįsdami į savaną. Kelią per tuos tankumynus skynėmės mačetėmis. Ir ko tik nepamačiau, keisti paukščiai, beždžionės naktį apmėčiusios mus kažkokiais nevalgomais vaisiais, netgi smauglys. Tik va dramblio dar nemačiau. Afrikos džiunglių drambliai mažesni už giminaičius iš savanos, o tie mažesni už Indijos dramblius. Daug kartų buvom išėję į dramblių taką, kur aiškiai matėsi neseniai įspaustos jų pėdos – įspūdis toks, kad kažkas su storu rąstu įspaudė tas duobeles. Ne kartą radom ir po didžiausią krūvą, dar garuojančio mėšlo. Net kai matai tai pirmą kartą susigaudai, kad tik dramblys paskui save tokią krūvą gali palikti. Bet gyvo dramblio, kaip nebuvo, taip ir nebuvo. Radom jų miegamuosius – purve išgulėtas didžiulių šonų formas. Į išgulas buvo įspaustos purvyne augančios į nendres panašios aukštos žolės. Išgulose, buvo galima įžvelgti aiškiai matomas drambliškas raukšles, nors pasakyti tiksliai kurios kūno dalies antspaudai matomi negalėjau: man tai vienu metu buvo panašu ir į šonus, ir į nugarą, ir į dramblišką subinę ar ausis. Panašiai, žiūrėdamas į debesų formas – matai tai ką nori matyti.

Nors eidami džiunglėmis ir nešnekam, labiau klausom kas vyksta aplinkui, bet po kojom lūžtančios šakos, mūsų pabaidyti ir paniškai klykiantis paukščiai, bei mačetės kertančios šakas garsas iš tolo mus išduodavo. Milžiniškos jų ausys, negalėjo neišgirsti tokių aiškių ir jiems tiek daug pasakančių garsų.

Priešpaskutinę kelionės dieną, jau po pietų kėlėmės per nelabai platų, bet sraunų upelį. Buvau priešpaskutinis žmogus būryje, iš paskos buvo tik šefas Meriniak. Suradom išvirtusį medį jungiantį abu upelio krantus ir vienas paskui kitą ėjom į kitą krantą. Iškart keli buvę ant rąsto pamatėm vandenyje didelę gyvatę. Šefas Meriniak, kuris dar nebuvo užlipęs ant rąsto šoko į upelį ir pradėjo traukti pitoną į krantą. Kai pitonas pasuko savo galvą prie uodegos pažiūrėti kas į ją įsikibęs, šefas dviem taikliais, žaibiškais smūgiais nukirto smaugliui galvą. Išmatavom buvo virš penkių metrų. Vėliau vakare tą smauglį labai su apetitu surijom. Galvojau, kad pitoną valgysiu tik Librevilio restorane. Viskas įvyko daug įdomiau ir aš galėjau stebėti viską nuo A iki Z, pradedant kautynėmis, baigiant kauliukų aplaižymu. Svarbiausia, kad pats tai patyriau, mačiau, o tai ne visiems gyvenimas duoda. Dar kartą rašau legionui pliusą, jau daug pamačiau, o dar daugiau tikiuosi pamatyti….

Vakare išdarinėjom smauglį. Nukirtom didžiulę smauglio galvą, atrodė, kad jo burna šypsosi. Prapjovėm pilvą, gerai, kad jis nebuvo kokios gazelės neseniai prarijęs, vidurių turinys būtų bjauriau atrodęs.

Nesu veterinarijos anatomas, bet aktyviai dalyvavau, smauglio vidurių valymo ir odos lupimo procese. Dalyvavau, nes buvau vienas jaunesnių legionierių ir prisipažinsiu, tuo metu aš vis dar buvau pilnas entuziazmo ir romantikos. Kas gali būti romantiškiau, kai nuo krūvio ir alkio, papilkėjusiu veidu, išsišovusiais skruostikauliais ir šonkauliais, purvina suskretusia uniforma, ruošti sau maistui didžiulę gyvatę ir dar vidury džiunglių.

Traukiant žarnas, radom keturias bjaurias, nykščio storio, sprindžio ilgio, žalios spalvos kirmėles. Nežinočiau, kad gyvatės kiaušinius deda, pagalvočiau, kad nėščią smauglę nudaigojom. Greičiausiai ten buvo kokie parazituojantys gyviai, gyvenantys gyvatėje ir suryjantys viską, ko nespėjo suvirškinti pitonas. Laižant gyvatės kaulus, prisiminimai apie tuos žalius gyvius buvo nė motais, apetito negadino. Visi 5 m iki paskutinio centimetro buvo suvalgyti tos dienos vakarą. Kiekvienas gavo po gabalą ir virė jį savo mažame katiliuke, skonis, nebuvo nepakartojamas nes neturėjom net druskos, ir vis dėlto tai buvo maistas – šiltas maistas – mėsa – kalorijos – energija.

Grįžti į pradinį