Loading...

Badas

legionierius kareivis

Ištrauka iš knygos apie Prancūzijos Svetimšalių Legioną

Grįžom gerokai įkaušę paryčiui. Numigau valandėlę ir nebuvau labai patenkintas kai budėtojas pažadino ir pasakė kad, aš paskirtas vyresniuoju važiuoti parvežti vandens. Priskyrė vairuotoją, beje tą patį eilinį legionierių iš Baltarusijos, naktį ūliavojusi su mumis, sunkvežimį ,,UNIMOG’’. Pasiėmiau pagal procedūras priklausančią radijo stotį, skystis nuo vabzdžių ir chinino tabletės, jau buvo švarko kišenėje ir susiėmęs nuo išgerto viskio kiekio ir nemigos skaudančią galvą įsėdau į kabiną. išvažiavome į už kokių aštuonių kilometrų esančią alaus ir vaisvandenių gamyklą, vandens parvežti

Pasakodamas šią istoriją draugams, pradedu standartiškai: tai gi kartą išvažiavau generolui vandens parvežti. Taigi išvažiavau generolui vandens parvežti ir per atsitiktinumą, o gal per išgertą alkoholio kiekį ignoruodamas per daug aiškius ir akivaizdžius ženklus (pergalvodamas šią istoriją, randu vis daugiau savo kaltės) netikėtai prasidėjus pilietiniam karui (beje pilietinis karas vis dar tęsiasi), atsiradom pačiame tik prieš kelias valandas prasidėjusio pilietinio karo įvykių epicentre. Beje tuos įvykius išprovokavo rinkimai, jei paanalizuotumėt Afrikos konfliktus – tai dauguma jų prasideda per rinkimus.

Atskirti nuo savo pajėgų (dalis buvo aerouoste, dalis buvusioje belgų ambasadoj) bazės, aštuonių – dvylikos kilometrų atstumu, kuriame gatvės mūšiuose aršiai kovėsi trys ginkluoti klanai, radijo ryšio pagalba apie padėtį informavau savo vadovybę. Vadovybė įsakė mums likti toje vietoj iš kur siuntėm radijo pranešimą, žadėjo atsiųsti intervencinę (gelbėtojų) grupę. Vakare intervencinė grupė atvyko, bet… grupė atvyko trumpam laikui, turėdami tik kovinės amunicijos ir beveik visiškai nepasiėmę maisto. Visi tikėjosi, kad tuoj pat bus vykstama atgal… deja atgal buvo išvykta tik po dešimties dienų. Dar labiau įsišėlus gatvėms mūšiams vadovybė atskirtam mūsų padaliniui (būrio dydžio) liepė likti vietoje ir įsitvirtinti.

Pirmas dienas, likę be jokio maisto, kariai traukė iš atakos kuprinių seniai užmirštus maisto trupinius. Pvz. antrą dieną suvalgėm po kelis gabalėlius sausos duonelės atsitiktinai likusios nuo ten kažkada buvusio sauso davinio. Trečią dieną cukraus gabaliukas buvo padalintas aštuoniems žmonėms. Penktą dieną negaudami įsakymo brautis prie pagrindinių pajėgų, bet ir negaudami jokio maisto grupės vadai nutarė į aplinkinius namus siųsti maisto paieškos patrulius, bet Afrikoj ir taikiu metu nuo bado miršta daug žmonių, o kaip ir buvo galima tikėtis patruliai nieko dorai valgomo nerado. Visgi jie sugebėjo parnešti į plastiliną panašios manjokų duonos (jokių sąsajų su tikra duona). Taigi savo egzistenciją vyrai tęsė gavę po kąsnį afrikietiško plastilino. Fiziologiniai organizmo poreikiai buvo patenkinti.

Aš vaikščiojau saugiam perimetre ir rinkau pažįstamas ir panašias į pažįstamas žoles iš kurių vėliau virdavau sriubą nuo kurios velniškai grauždavo skrandį. Reikia pripažinti, kad padėtį gelbėjo Kongo upe tekantis vanduo, bei vandens švarinimo tabletės kurių visi turėjo. Įmeti į nelabai švariai atrodantį ir specifinį kvapą turintį vandenį tabletę po pusvalandžio gali gerti. Po dešimties dienų būrys Kongo upe valtimis grįžo prie pagrindinių pajėgų. Per trumpą laiką karšta saulė, maisto trūkumas vyrus pavertė panašiais į lieknus podiumu vaikščiojančius paauglius.

Grįžau į aerouostą ir sutapimas budėtojas tas pats puskarininkis kuris mane ir išsiuntė vandens generolui parvežti, negalėjo manęs pažinti. Nesu gruzinas ir barzda dar nebuvo visiškai paskandinusi veido bruožų, bet maisto trūkumas pakeitė pačius bruožus ir man antrą kartą primygtinai prisistačius, atpažino pagaliau ir buvo labai nustebęs dėl mano išorinio pasikeitimo, liepė nusiprausti ir davė tos dienos pabaigai dviejų parų sausą davinį. Turiu pasakyti, kad įvertinau kiekvieno konservanto ir kiekvieno E nuostabų skonį. Ėdžiau ir galvojau, koks gražus pasaulis, koks gražus gyvenimas, kad galiu štai taip ėsti ir žinojau, kad suėdęs tuos du davinius gausiu dar du…

Po to nusiprausiau. Esant tokiai daugybei pabėgėlių įvairūs resursai buvo naudojami taupiai. Ypatingai taupiai buvo naudojamas ir vanduo. Aprūpinimo lėktuvai leido iš dangaus kamerūnietišką vandenį supilstyta į plastmasinius butelius. Vis dėlto stovyklos komendanto įsakymas vandenį taupyti man negaliojo. Mane sutikęs puskarininkis įsakė, kad pavalgęs pirmiausiai nusiprausčiau lauko duše.

Lauko dušas, visai nereiškia, kad prausiesi išsistatęs visuotiniai apžiūrai. Įlindau į dušo kabiną, užtraukiau dušo užtrauktuką. Savaime suprantama, kad motoriukai šildantys vandenį nebuvo užvesti, tai ir vanduo bėgo šaltas. Bet tai buvo tekantis vanduo po kuriuo galima palįsti. Gramdydamas nuo savęs purvą susivokiau, kad tikrai tapau liesas. Ir dabar manęs niekas stipriai įmitusiu nelaiko, kai kas pasako, kad galėčiau ir pilnesnis būti, tada svėriau trylika kilogramų mažiau negu dabar.

Man besimuilinant gal jau trečią kartą, lauke prasidėjo šaudymas. Nesu drąsus, bet baisu nebuvo, visgi maniau būtų labai neetiška jei atlėktų kokia atsitiktinė kulka. Rastų mane su skylute, muiliną, nuogu užpakaliu. Nėra nė vieno kario kuris norėtų žūti, nėra nė vieno kario kuris norėtų žūti pavyzdžiui tupėdamas tupykloj, besiprausiantis, ar valgydamas su pilna burna košės. Jeigu galėtų rinktis visi norėtų žūti didvyriškai, geriausiai gelbėjant pasaulį. Taigi šaudymas ir panašios mintys privertė mane greičiau nusprausti ir nusišluostyti. Šaudymas aprimo. Po keliolikos minučių, kai skutau dviejų savaičių barzdą, šaudymas atsinaujino. Civiliai tradiciškai užpanikavo, vieni pabėgėliai rėkė, bėgo visom kryptim, verkė, keikėsi, motinos pradėjo prie savęs kviesti vaikus, iki sąmonės netekimo spaudė juos prie savęs vaikus, kiti kažkur bėgo, kariškiai drausmingai sugulė ant žemės. Aš, užlindęs iš priešingos šaudymui vandens statinės ant ratų pusės, tęsiau barzdos skutimą. Persirengiau į švarią uniformą ir nuėjau į štabą savo skyriaus ieškoti.

Užėjęs į štabą savojo skyriaus neradau. Vėl išėjau į lauką. Prie štabo sustojo keli mūsų būrio šarvuočiai. Iš vieno iššoko būrininkas Steel. Mes abu su juo žinom, kad jis manęs niekados nemėgo. Pagalių į mano vežimo ratus akivaizdžiai nekišo, betmanęs nemėgo. Tą kart šefas iššoko iš šarvuočio priėjo prie manęs padavė ranką, apkabino ir sumurmėjo:

– Gyvas, – netgi šitą žodį jis pasakė su švelnią prancūzų kalbą žudančiu jankišku akcentu.

Nežinau ar jis tai atsimena, o aš tą momentą puikiausiai menu. Pasisveikinau su išlipusiais savo būrio kapralais, seniau tarnaujančiais legionieriais. Gubka irgi mane purtydamas džiaugėsi, kad man nieko neatsitiko. Tie vyrukai, pasiėmę ir į šarvuočius prisikrovę sausų davinių, išvažiavo. Po kokios valandos grįžo iš kažkokios užduoties grįžo ir Senešalio vedamas skyrius. Su Senešaliu, prieš vienuolika dienų, išsiskyrėm prie taurės, o sugrįžimo proga jis įdavė į rankas alaus butelį. Aš jam pasakojau savo nuotykius, jis man pasakojo skyriaus nuotykius. Pasiguodžiau, kad tėvai žino, jog esu Konge ir ko gero per televiziją sužinoję kas čia vyksta dabar pergyvena dėl manęs. Štabe sukosi ir nemažai savo kampą turinčių karo korespondentų/žurnalistų. Su Senešaliu geriant antrą alaus, priėjo mūsų skyriaus vengras Palas:

– Kaprale, radau ir žurnalistą ir telefoną

Parodęs į šalia stovintį vyrą pasišalino. Žurnalistas papasakojo istoriją, kaip 1991 metais Zaire legionieriai išgelbėjo jam gyvybę. Nuo to laiko jis legionierių gerbėjas, todėl įkišo man į rankas satelitinį telefoną.

– Kalbėk kiek nori, nors ir keturias valandas, man vis tiek kompanija viską apmokės, o aš jums iki gyvenimo pabaigos skolingas, – paplojo man per petį.

Atsiliepė tėvas. Kalbėjau vos kelias minutes. Pasakiau, kad esu gyvas ir sveikas, paprašiau tikėti manim ir tuo ką sakau, kad tai kas vyksta čia nėra taip baisu, kaip per medias informuoja. Tėvas, net nesuprato normaliai, ko čia jis taip manimi tikėti turi, mano žodžių proveržis jam buvo atradimas. Vėliau skaičiau ,,Lietuvos ryto‘‘ straipsniukus apie tų dienų įvykius Konge, tikrai skurdi informacija. Aukų čia daugiau, nei Balkanuose, bet tai ne Europos įvykiai, todėl žiniasklaida to per daug neakcentavo. Ir gerai – negąsdino mano tėvų. Padėjau ragelį, padėkojau žurnalistui, su kuriuo ir su seržantu Senešaliu išgėrėm po kaušą alaus už modernias technologijas ir už satelitinio ryšio telefonus.

Grįžti į pagrindinį